Trys gyvatės lapeliai


Buvo kitados toks neturtingas žmogus, jog negalėjo išmaitinti vienintelio. savo sūnaus. Kartą sūnus sako tėvui:
— Brangusis tėveli, matau, kaip sunkiai turi tamsta vargti dėl manęs, eisiu geriau iš namų, mėginsiu pats duoną pelnyti. Tėvas palaimino sūnų ir su ašaromis išleido. Tuo laiku su savo kaimynais kariavo galingas karalius jaunikaitis apsiėmė pas jį tarnauti ir išjojo į karą. Kai jis prijojo priešininkų pusę, ištiko didelis mūšis; kulkos bimbė kaip bitelės, ir aplink krito jo draugai.
Kai žuvo vadas, kariuomenė norėjo bėgti, tada jis atsistojo prieky ir sušuko juos drąsindamas:
— Neduokim tėvynei žūti!
Visi jo paklausė, šoko ir nuveikė priešus. Kada karalius sužinojo, kam jis turi būti dėkingas už laimėjimą, apdovanojo jį dideliais turtais ir pastatė pirmuoju po savęs.
Tas karalius turėjo nematyto gražumo dukterį, bet ji buvo labai keista. Ji pasakė, kad tekės tik už to, kurs jai pažadės pasilaidoti kartu, jei ji mirs pirma.
— Jei jis mane mylės iš visos širdies, — sakė ji, — tai kam jam begyventi po mano mirties?
Ji irgi tiko, jei mirtų pirma vyras, būti su juo palaidota. Toks keistas noras baidė visus jaunikius, bet tam berniokui ji taip patiko, jog jis nieko nežiūrėdamas ėmė prašyti karaliaus leisti už jo savo dukterį.
— Ar tu žinai, — tarė karalius, — ką turi jai prižadėti?
— Kartu gult į grabą, — atsakė jis, — jei ji pirma mirtų, bet aš ją taip myliu, jog nieko nebijau.
Karalius sutiko ir iškėlė puikias vestuves.
Neilgai teko jauniesiems drauge gražiai ir laimingai gyventi. Po kiek laiko jaunoji karalienė sunkiai susirgo, ir joks gydytojas nebegalėjo jai padėti. Jai mirus, jaunasis karalius atsiminė savo priežadus, ir jam pasidarė baugu, kad reiks gyvam į kapą gulti; bet kitos išeities nebuvo: uošvis pastatė prie visų vartų sargybą, ir jam nebegalima buvo nuo savo likimo pabėgti. Atėjus laidotuvių dienai, numirėlės kūną nunešė į karaliaus giminės rūsį, jį taip pat ten nuvedė, kartu uždarė, užstūmė duris ir su ja užrakino.
Salia grabo pastatė stalą, ant jo keturis kepalus duonos ir keturis butelius vyno. Pabaigęs juos, jis turėjo mirti. Nuliūdęs ir nusiminęs jis ten sėdėjo, valgė per dieną tik vieną duonos kąsnelį, gėrė vyno vieną gurkšnelį, bet vis dėlto jautė, kaip mirtis slinko vis artyn. Taip besėdėdamas staiga jis pamatė išlendančią iš rūsio kertės- gyvatę, kuri ėmė šliaužti prie numirėlės.
Manydamas, kad gyvatė ims graužti kūną, ištraukė kalaviją ir tarė: — Kol aš gyvas busiu, neleisiu tau jos liesti, — ir perkirto gyvatę į tris dalis.
Truputį palaukus, išlindo, kita gyvatė; pamačiusi pirmąją gulint negyvą ir sukapotą, greitai nušliaužė atgal, bet po valandėlės vėl sugrįžo laikydama dantyse tris žalius lapelius. Paėmusi visas tris dalis, sudėjo jas, kaip buvo, ir prie žaizdų pridėjo po lapelį. Sudėti gabalai tuojau suaugo, gyvatė sukrutėjo, atgijo, ir abi beregint nušliaužė palikusios lapelius žemėje. Nelaimingajam, kuris visa tai matė, dingtelėjo į galvą, kad stebuklingi lapeliai, kurie atgaivino gyvatę, galėtų padėti ir žmogui. Jis pakėlė lapelius, vieną pridėjo prie numirėlės lūpų, o kitus du prie akių.
Kraujas tuoj ėmė gyslomis vaikščioti,: ir išbalęs veidas paraudonavo. Karalaitė atsiduso, atmerkė akis ir tarė:
— Dieve mano, kur aš esu?
— Tu esi su manim, mano brangioji žmonele, — atsakė jis ir papasakojo, kaip viskas atsitiko ir kaip ją atgaivino.
Jis davė jai truputį duonos ir vyno; pasistiprinusi ji atsikėlė, ir abudu priėjo prie durų ir ėmė taip smarkiai belsti ir šaukti, jog išgirdo sargyba ir pranešė karaliui. Karalius pats įlipo į rūsį, atidarė duris, rado juos sveikus ir labai džiaugėsi, kad jie gyvi liko. O jaunasis karalius paėmė tuos tris gyvatės lapelius, padavė tarnui ir sako:
— Žiūrėk, saugok juos gerai ir nešiok visuomet su savimi — ką žinai, gal kada prisireiks nelaimėj.
Tačiau atgijusi karalaitė labai atsimainė: ji visai nustojo mylėti savo vyrą. Po kiek laiko jaunasis karalius sumanė aplankyti savo tėvą. Keliauti reikėjo per jūrą. Kartu su juo važiavo ir pati. Bet kai tik jie įsisėdo į laivą, ji, pamiršusi visą vyro meilę ir ištikimybę, kurią jis parodė gelbėdamas ją nuo mirties, ėmė linkti prie kapitono. Kai sykį jaunasis karalius miegojo, ji pasišaukė kapitoną, pati paėmė miegančiam už galvos, o kapitonui liepė paimti už kojų, ir tas buvo išmestas į jūrą.
Išmetusi vyrą į jūrą, ji tarė: — Dabar grįžkim į namus ir pasakykim, kad jaunasis karalius kely mirė. Aš pasistengsiu savo tėvui taip tave išgirti, jog jis tikrai leis man tekėti už tavęs ir padarys tave sosto įpėdiniu.
Ištikimasis tarnas, kuris viską matė, nepastebėtas atrišo nuo laivo mažutį laivelį, sėdo į jį ir ėmė plaukti pas savo poną, o piktadariai tuo tarpu grįžo atgal.
Tarnas ištraukė skenduolį, padėjo, tris gyvatės lapelius, kuriuos visada su savim nešiojo, ant akių ir ant lūpų ir grąžino jam gyvybę.
Jie yrėsi, kiek galėdami, dieną naktį, ir jų laivelis lėkė taip greit, jog jie atplaukė pas senį karalių daug greičiau negu anas laivas. Pamatęs juos vienus, karalius nustebo ir paklausė, kas jiems atsitiko. Išgirdęs apie dukters darbą, jis tarė:
— Nenoriu tikėti, kad ji taip blogai pasielgtų, bet tiesa greitai išeis aikštėn, — ir liepė jiems pasislėpti kambary ir niekam nesirodyti. Neilgai trukus parvyko ir didysis laivas ir klastinga duktė stojo prieš tėvą, dėdamasi nuliūdusi. Jis paklausė:
— Kodėl tu grįžti viena? Kur tavo vyras?
— O brangusis tėveli! — atsakė ji: — aš grįžtu baisiausiai nuliūdus, mano vyras kely sunkiai susirgo ir mirė, ir jei gerasis kapitonas nebūtų man padėjęs, tai aš nebūčiau likusi gyva, jis buvo prie jo mirties ir gali tamstai viską papasakoti.
— Palauk, — tarė karalius, — aš prikelsiu numirėlį, — ir atidarė kambarį, užkurio išleido žentą su tarnu.
Kai jaunoji karalienė išvydo savo vyrą, ją lyg perkūnas trenkė; ji puolė ant kelių ir ėmė prašyti pasigailėjimo. Bet senis karalius tarė:
— Apie pasigailėjimą čia negali būti jokios kalbos; jis buvo pasiruošęs mirti su tavimi ir grąžino tau gyvybę, o tu jį miegantį norėjai nužudyti; tai atsiimk dabar užtarnautą mokestį. Tada ji buvo kartu su savo sėbru pasodinta į kiaurą laivą ir išvežta į jūrą, kur jie abu bangose žuvo.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *