Stiklinis grabas

[ad_1]

Niekados nesakyk, kad menkas siuvėjas negali iškilti aukštai ir susilaukti didelės garbės; tik reikia, kad jis žinotų, kur kreiptis, ir turėtų laimę. Vienas toks jaunas ir miklus siuvėjas, keliaudamas iš miesto į miestą, pateko į girią ir ten pasiklydo. Atėjo naktis, ir nieko daugiau jam nebeliko, kaip tokioj klaikumoj pasiieškoti guolio. Minkštos samanos, tiesa, buvo puikus patalas, bet jis bijojo laukinių žvėrių, todėl nusprendė nakvoti medyje. Susirado didelį ąžuolą, įlipo į pačią viršūnę ir padėkojo Dievui, kad buvo pasiėmęs laidynę, kitaip smarkus vėjas, kuris aukštai kaip
pasiutęs pūtė, būtų jį nuo medžio numetęs.
Pasėdėjęs kelias valandas tamsybėj, pastebėjo netoli žiburio šviesą. Manydamas, kad ten žmogaus gyvenama, ir galėtų praleisti naktį daug patogiau kaip tarp kietų šakų, atsargiai nulipo nuo medžio ir nuėjo į žiburio pusę. Netrukus rado mažą trobelę, nupintą iš nendrių ir meldų. Jis drąsiai pasibeldė, atsidarė durys, ir žiburio šviesoj pamatė visai žilą, baltą žmogelį, apsivilkusį iš įvairių kąsnelių pasiūtais drabužiais.
— Kas tamsta toks ir ko nori? — paklausė žmogelis.
— Esu siuvėjas, — atsakė tas, — mane girioj užklupo naktis, ir labai prašyčiau tamstos leisti man pergulėti savo trobelėj. — Keliauk sau sveikas toliau, — tarė piktai senelis: — su valkatomis aš nesigiminiuoju, ieškok pastogės kur kitur.
Tai pasakęs jis norėjo lįst atgal į savo trobelę, bet siuvėjas pagriebė jam už skverno ir ėmė nužemintai maldauti priimti. Ir senelis, kurs nebuvo toks netikęs, kaip čia pasirodė, pagaliau suminkštėjo, įsivedė svečią į vidų, pavalgydino ir paguldė visai padorioj lovelėj. Pavargęs siuvėjas greit užmigo, išmiegojo ligi pat ryto ir nebūtų gal dar nubudęs, tik jį prikėlė kažkoks baisus riksmas. Didelis riksmas ir žviegimas kiaurai ėjo per ploną namelio sienelę.
Siuvėjas tuoj šoko iš lovos, beregint apsitaisė ir išbėgo pro duris. Netoli nuo trobelės pamatė baisiai mušantis juodą šerną su gražiu briedžiu. Jie taip įniršę ėmėsi, net žemė drebėjo po jų kojų, ir savo riksmu skardino visą orą. Ilgai sunku buvo: pasakyti, katras iš jų abiejų nugalės, pagaliau briedis suvarė savo smailius ragus priešininkui į šoną, šernas baisiai sužvigęs parkrito žemėn, o paskui briedis dar keliais smūgiais jį visai pribaigė.
Tada briedis keliais šuoliais pribėgo prie tebestovinčio ten siuvėjo, kuris visą laiką nustebęs žiūrėjo į kovą, ir užsimetė jį sau ant ragų. Berniokas ilgai negalėjo atsigosti, briedis pasiutusiai smarkiai jį nešė per griovius ir akmenis, per kalnus ir slėnius, per laukus ir miškus. Atsidavęs savo likimui, tas tvirtai laikėsi abiem rankom nusitvėręs už ragų Pagaliau briedis sustojo prie stačios uolos ir atsargiai nukėlė siuvėją žemėn. Turėjo trukti
nemaža laiko, kol pusgyvis siuvėjas atsiigavo. Kai jis kiek pailsėjo, briedis, nesitraukdamas nuo jo, trinktelėjo su visu smarkumu ragais į esančias uoloj duris, ir jos tuojau atsidarė. Iš vidaus šoko liepsna, paskui ėmė virsti tiršti dūmai ir uždengė nuo jo akių briedį.
Siuvėjas nežinojo, ką daryti, kaip iš tos dykumos išeiti ir vėl pasiekti žmones. Taip jam besvarstant, iš uolos pasigirdo balsas:
— Eik į vidų, nieko pikto tau nebus.
Jis ėmė svyruoti, bet, lyg kieno traukiamas, paklausė to balso ir įžengė pro geležines duris į didelę salę, kurios lubos, sienos ir asla buvo išdėtos nulygintais ketvirtuotais akmenimis, ir ant kiekvieno buvo išpjauti kažkokie nežinomi ženklai. Apžiūrėjo viską stebėdamasis ir jau norėjo vėl eiti iš salės, tik vėl atsiliepė tas pats balsas:
— Užmink akmenį, kuris guli vidury salės, ir rasi didelę laimę.
Jis jau buvo pradrąsėjęs ir nieko nelaukdamas atsistojo ant akmens. Akmuo po kojomis ėmė judėti ir smegti žemyn. Kai jis vėl sustojo, siuvėjas pamatė “atsidūręs tokio pat didumo salėj, kaip ana. Bet čia buvo daugiau ko žiūrėti ir stebėtis. Sienų šonai buvo išimti, ir tose išėmose stovėjo giedro stiklo indai; vieni buvo pripildyti spalvoto spirito, kiti melsvų dūmų. Salėj iš priešingų pusių stovėjo dvi didelės stiklinės dėžės, kurios tuojau patraukė jo akis. Priėjęs prie vienos, pamatė joje puikius rūmus, panašius į pilį, apstatytus aplink galų arklidėmis, daržinėmis ir kitais ūkio trobesiais. Visi daiktai buvo maži, bet, matyti, mokamos rankos labai Rūpestingai ir tiksliai išpjaustyti.
Gal dar ilgai būtų žiūrinėjęs tuos neregėtus daiktus, jei nebūtų pasigirdęs vėl tas pats balsas. Balsas jam liepė apsigręžti ir pažvelgti į kitapus salės stovinčią stiklinę dėžę. Jis pažvelgė ir baisiai nustebo: joj gulėjo užmigusi nematyto gražumo mergaitė. Ją visą dengė, lyg koks brangiausias apsiaustas, ilgi geltoni plaukai. Jos akys buvo užmerktos, bet veido skaistumas ir judanti nuo kvėpavimo krūtinė aiškiai rodė, kad ji tikrai gyva. Smarkiai plakė širdis siuvėjui, žiūrinčiam į gražuolę, tuo tarpu ji staiga atmerkė akis ir, pamačiusi jaunikaitį, iš džiaugsmo
krūptelėjo.
— Teisingasis dangau, — sušuko ji, — ateina mano išvadavimo valanda! Greičiau, greičiau leisk mane iš kalėjimo: tik atkišk to stiklinio grabo velkelę, ir aš būsiu išvaduota!
Siuvėjas bematant išpildė jos prašymą, ji tuojau, pakėlusi viršelį; išlipo iš grabo, greitai nuėjo į salės kertę ir apsisupo plačiu apsiaustu. Tada ji atsisėdo ant akmens, pasišaukė prie savęs jaunikaitį ir, pabučiavusi į lūpas, tarė:
— Tu mane išvadavai, o aš ilgai tavęs laukiau; pats Dievas čia tave atsiuntė ir padarė mano kančioms galą. Tą pačią dieną, kai jos baigiasi, prasideda tavo laimė. Esi dangaus man skirtas vyru ir turi, mano mylimas ir apipiltas visokiomis žemės gerybėmis, gyventi ir nepaliaudamas džiaugtis. Sėskis ir paklausyk mano gyvenimo istorijos:
„Aš esu turtingo grafo duktė. Tėvai mane mažą paliko ir pavedė globoti vyresniam broliui. Mes vienas antrą labai mylėjom, o mūsų troškimai ir palinkimai buvo tokie vienodi, jog abudu sutarėm — jis nevedęs, o aš netekėjusi — visą amžių kartu gyventi. Mūsų namuose svečių niekados netrūko: kaimynai ir draugai dažnai lankė, ir mes visus gražiai priimdavom.
Vieną vakarą prijojo prie mūsų pilies kažkoks svetimšalis ir, prasimesdamas negalėsiąs, pasiekti su šviesa artimiausio sodžiaus, paprašė nakvynės. Mes su mielu noru sutikom duoti jam pastogę, ir jis, pasakodamas per visą vakarienę visokius atsitikimus, mums padarė nemaža malonumo. Broliui svečias taip patiko, jog jis jo paprašė kelias dienas pas mus išbūti.
Nuo stalo pakilom vėlai naktį, svetimšalis buvo nuvestas į jam paskirtą kambarį, o aš, baisiai nuvargusi, greičiausiai nuėjau gulti, norėdama minkštoj lovoj pailsėti. Kiek numigusią mane prižadino gražios, malonios muzikos balsai.
Negalėdama suprasti, iš kur ta muzika atsirado, norėjau pasišaukti tarnaitę, miegojusią gretimam kambary, bet nustebau pajutusi, kad man kas suspaudė krūtinę, nežinoma jėga atėmė liežuvį, ir aš nebeištariau nė žodžio. Tuo tarpu pamačiau svetimšalį, įėjusį į mano kambarį pro dvejas užrakintas duris. Jis prisiartino prie manęs ir pasakė, kad jis savo kerų
galybe padaręs tą muziką man pažadinti ir paskui atėjęs čia per visus raktus, norėdamas paprašyti mano širdies ir rankos. Bet aš labai pasibjaurėjau jo kerais ir nusprendžiau nieko neatsakyti. Jis pastovėjo kiek laiko, matyti, laukdamas norimo atsakymo, bet, negavęs iš manęs žodžio, papyko ir pagrasė man atkeršyti ir tinkamai nubausti už mano puikybę, ir paskui išnyko.
Visą tą naktį praleidau neramiai ir tik apie rytą truputį užsnūdau. Kai atsikėliau, tuojau norėjau viską pasakyti broliui, bet nuėjusi, neradau jo kambary, o tarnas pasakė, kad jis auštant su tuo svetimšaliu išjojęs medžioti.
Mane paėmė kažkoks negeras nujautimas. Aš tuojau apsivilkau, liepiau pabalnoti mano mylimą žirgą ir su vienu tarnu išlėkiau į mišką. Kiek pajojęs, tarnas išvirto su arkliu žemėn ir nebegalėjo manęs toliau lydėti, nes jo arklys nusilaužė koją. Tada aš nujojau viena ir po kelių minučių pamačiau priešais svetimšalį, vedantį už virvės gražų briedį. Aš jo paklausiau, kur jis paliko mano brolį ir kaip pagavo tą briedį, iš kurio didelių akių mačiau bėgant ašaras. Užuot atsakęs, tas ėmė balsu juoktis. Nebesusivaldydama iš pykčio, pagriebiau savo pistoletą ir šoviau į tą bjaurybę, bet kulka atšoko nuo jo krūtinės ir teko mano žirgui į kaktą. Aš nukritau nuo žirgo, o svetimšalis
ištarė kažkokius žodžius, kurie man atėmė sąmonę.
Kai sugrįžo sąmonė, pasijutau besanti tam požemio urve, stikliniam grabe. Piktasis žynys dar kartą pasirodė ir man pasakė, kad brolį pavertęs į briedį, o mano pilį su visomis trobomis padaręs tokio mažumo, jog galėjo tilpti kitoj stiklo dėžėj; visus mano tarnus pavertęs į dūmus ir uždaręs stikliniuose induose. Jei aš jam pasiduočiau, jis pigiai viską atstatytų; tik atvožtų indus, tuoj visi daiktai ir žmonės atgautų seną pavidalą. Aš jam atsakiau ne daugiau, kaip pirmą kartą.
Tada jis išnyko, aš palikau tame grabe uždaryta ir kietai užmigau. Iš visų sapnų, kuriuos man teko matyti, buvo vienas malonus; sapnavau, kad atėjęs jaunikaitis ir mane išvadavęs, ir kai atmerkiau akis, iš tikrųjų tave išvydau. Dabar padėk išpildyti tai, ką dar esu gražiam sapne mačiusi. Pirmiausia reikia atnešti ir pastatyti ant to plataus akmens aną
dėžę, kurioje uždaryta mano pilis.
Kai akmuo buvo apkrautas, jis, ėmė kilti aukštyn su ta mergaite ir tuo jaunikaičiu, pasiekė pro angą viršutinę salę, o iš ten jie lengvai išėjo į atvirą orą. Mergaitė nuėmė nuo dėžės viršelį, pilis su visomis trobomis ėmė didėti ir bežiūrint pasidarė paprasto didumo. Jie dar kartą sugrįžo į apatinę salę ir, sustatę ant akmens, iškėlė stiklus su dūmais. Tik atidarė mergaitė stiklus, tuoj iš jų išėjo mėlyni dūmai ir pavirto į žmones, jos senus tarnus.
Jos džiaugsmas buvo dar didesnis, kai pamatė išeinant iš miško savo brolį, atvirtusį į žmogų; tas jo nugalėtas šernas buvo pats žynys. Dar tą pačią dieną mergaitė, kaip buvo žadėjusi, atidavė laimingam siuvėjui savo ranką prie altoriaus.

[ad_2]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.