Gudruoliai

[ad_1]

Kartą sodietis pasiėmė iš kertės savo lazdą ir sako pačiai:
— Turiu keliauti kiek toliau ir negrįšiu be trečios dienos. Jei tuo laiku ateitų gyvulių pirklys ir norėtų nupirkti mūsų tris karves, gali parduoti, tik ne pigiau, kaip už du šimtus dolerių, girdi!
— Tik laimingai keliauk, — atsakė pati, — o tuo dalyku nesirūpink.
— Nesirūpink! — atkirto pats. — Būdama maža, tu kritai ant galvos, ir nuo to laiko nedaug tau jos liko. Bet tau pasakau, jei ką negerai padarysi, aš tau nugarą nudažysiu mėlynai, tik ne su dažais, bet su šita lazda, kurią turiu rankoj, ir tas nudažymas neišnyks visus metus, atminsi mano žodį!
Taip prigrasęs pačią, sodietis iškeliavo ramiai. Kitą rytą atėjo pirklys, bet pačiai nereikėjo daug derėtis. Apžiūrėjęs karves ir sužinojęs kainą, jis pasakė:
— Gerai, jos tiek vertos vidury nakties. Tuojau jas ir išsivedu.
Paleido nuo sieto ir išvarė iš tvarto. Kai jau atsivarė prie vartų, moteris pagriebė jam už rankovės ir sako:
— Prašom užmokėti man du šimtus dolerių, kitaip neišleisiu iš kiemo.
— Turi tiesą, — atsakė pirklys, — tik aš pamiršau namie pinigus. Bet prašom nesirūpinti, bus užmokėta. Dvi karves dabar išsivesiu, o trečią tamstai užstatysiu, tada tikrai žinosi, kad pinigai nežus.
Sodietė sutiko, davė pirkliui išsivaryti dvi karves ir pati galvojo: „Tai apsidžiaugs mano Ansas išgirdęs, kaip aš gudriai padariau!”
Kaip buvo sakęs, trečią dieną sugrįžo vyras ir tuojau paklausė, ar pardavė karves.
— Pardaviau, Anseli, — atsakė pati, — ir kaip buvai liepęs, už du šimtus dolerių. Jos gal tiek ir nevertos, bet pirklys paėmė nesiderėdamas.
— Kurgi pinigai? — paklausė vyras.
— Pinigų nedavė, — atsiliepė pati, —jis buvo užmiršęs pinigus, bet netrukus atneš — gerą užstatą paliko.
— Kokį užstatą?
— Gi iš tų trijų vieną karvę, kurios negaus tol, kol neužmokės pinigų už anas abidvi. Aš jį truputį prigavau pasiėmusi mažiausią karvę, kad ne tiek daug suėstų.
Vyras papyko, užsimojo lazda ir norėjo bobai pradėti dažyti kailį. Bet staiga nuleido ranką ir tarė:
— Esi kvaila per visą pilvą, kitos tokios niekur nerastum, bet man tavęs gaila. Eisiu į vieškelį ir lauksiu tris dienas, ar neatsiras kas dar kvailesnis už tave. Jei rasiu, tau nieko nedarysiu, o jei nerasiu, tai be jokios kalbos gausi, ką esu pažadėjęs.
Nuėjo jis prie vieškelio, atsisėdo ant akmens ir ėmė laukti, kas bus. Po kiek laiko mato — važiuoja ratai, ir vidury boba stovi stačia, o ne sėdi ant ryšelio^ šiaudų, kurie ten guli, arba neina šalia jaučių ir jų neveda. Žmogus pagalvojo: „Aure čia bus tokia, kurios ieškau”, — šoko nuo akmens, pribėgo ir ėmė lakstyti aplink ratus, lyg jam galvoj trūktų.
— Ko nori, kūmai? — paklausė jo moteriškė. — Tavęs nepažįstu, iš kur toks esi?
— Iškritau iš dangaus, — atsakė žmogus, — ir nebežinau, kaip sugrįžti; ar negalėtum mane atgal nuvežti?
— Nežinau kelio, — atsakė boba, — bet jei esi iš dangaus, tai pasakyk, ką beveikia mano vyras, jis jau treti metai tenai gyvena; tikiuosi, su juo pasižįsti.
— Pažinti pažįstu, bet ir danguj ne “visiems žmonėms gerai sekasi. Jis gano avis ir turi su jomis daug vargo: vienos
lipa į kalnus, kitos lenda į krūmus, jis vis turi paskui sekioti ir jas varinėti į krūvą. Visi jo drabužiai suplyšo ir beveik nebesilaiko ant pečių. Siuvėjų tenai nėra, šventas Petras jų neįsileidžia, kaip žinai iš pasakų.
— Kas galėjo manyti! — sušuko boba. — Žinai ką? Aš atnešiu jo šventadienius drabužius, kurie kaba pakabinti indaujoj, tegu ten sveikas dėvi. Padaryk man malonę, pasiimk juos su savim.
— Ne, — atsakė sodietis, — drabužių negalima nešti į dangų, juos ten prie vartų atima.
— Tai klausyk, — tarė moteriškė: — vakar pardaviau nemaža kviečių, gavau gražių pinigų, ar negalėtum juos jam nunešti? Įsidėk pinigus į kišenę, niekas nepastebės.
— Ką padarysi, — atsakė sodietis, — reikia artimui patarnauti.
— Prašom čia pasėdėti, — tarė ji, — aš parvažiuosiu namo ir tuoj atvešiu pinigus; beregint vėl sugrįšiu. Aš tyčia stačia stoviu, nesisėdu, kad gyvuliams būtų lengviau traukti.
Ji nuvažiavo su jaučiais, o sodietis sau galvoja: „Ji tikrai kvaila, ir jei atneštų pinigus, mano pati būtų laiminga, nebegautų mušti”. Neilgai trukus tikrai ta atbėgo uždususi, atnešė pinigus ir pati paslėpė jo kišenėj. O atsisveikindama pasakė gal tūkstantį kartų dėkui už jo gerą širdį. Kai ji parėjo namo, rado jau sugrįžusį iš lauko sūnų. Ji apsakė, koks jai buvo atsitikęs stebuklas, ir pridėjo:
— Džiaugiuosi gavusi progą šį tą nusiųsti savo vyrui. Kas galėjo manyti, kad jis danguj taip vargtų?
Sūnus labai stebėjosi ir tarė:
— Motute, juk ne kasdien pasitaiko žmonių iš dangaus; eisiu, ar nerasiu dar jo ant kelio, paprašysiu papasakoti, kas ten daugiau girdėti ir kaip ten darbus dirba.
Pasibalnojo arklį ir suraginęs išjojo. O tas sodietis tuo tarpu buvo atsisėdęs po žilvičiu ir skaitė išsiėmęs pinigus.
— Ar nematei žmogaus, — sušuko jam berniokas, — kuris čia buvo atėjęs iš dangaus?
— Mačiau, — atsakė tas, — jis iškeliavo atgal, jau bus užlipęs ant ano kalno, iš ten jam arčiau į dangų. Jei nori, gali dar pavyti, tik smarkiau palėk.
— O, — tarė berniokas, — visą dieną sunkiai dirbau ir bejodamas čia visai pavargau; tamsta pažįsti tą žmogų, būk toks geras, sėsk ant mano arklio ir sugrąžink jį atgal.
„Aure, — pagalvojo sodietis, — čia vėl bus kvailas kaip pagalys.” Paskui tarė:
— Galiu padaryti tau tą malonę, — užsisėdo ant arklio ir nurūko.
Berniokas išsėdėjo lig vakaro, paskui per visą naktį, o tas vis negrįžta.
„Matyti, — ėmė svarstyti sau vienas, — jis labai skubinosi į dangų ir nebenorėjo grįžti atgal, o tas žmogus jam padavė mano arklį, kad nuvestų tėvui.” Sugrįžo namo vienas ir pasisakė motinai nusiuntęs arklį į- dangų tėvui, kad jam ten nereiktų nuolat lakstyti.
— Gerai padarei, vaikeli, — pagyrė motina, — tu esi jaunas, galėsi pėsčias pavaikščioti. Sugrįžęs namo, sodietis pastatė arklį šalia užstatytos karvės, nuėjo pas pačią ir sako:
— Žmonel, tavo laimė, kad radau du dar kvailesnius už tave; šį kartą tavo kailis išliks sveikas, atsiimsi savo kita proga. Jis užsidegė pypkę, atsisėdo į minkštą krėslą ir tarė:
— Juk neprastas reikalas už dvi sudžiūvusias karves gauti, tiek pelnyčiau, aš gal pradėčiau jį gerbti. Taip galvojo
sodietis, bet, matau, jo toks gudrumas tau visai nepatinka.


[ad_2]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.