Burtininkė

[ad_1]

Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo: ir grindis plovė, ir vandenį iš tolimo šulinio nešė, o gero žodelio niekuomet negirdėjo, vienas nuoskaudas kentė. Užtat Onytė, būdavo, nė pirštelio nepajudina,— tik miega sau dienų dienas duknose ir skaniai valgo; o motina jos džiaugias ir atsidžiaugti negali.
Kartą nuėjo Alenytė su sunkiu dideliu ąsočiu vandens iš šulinio parsinešti ir susitiko seną elgetą. O iš tikrųjų tai
burtininkės būta.
— Ar neduotumei man, gražioji mergyte, vandens atsigerti? — tarė senutė.
— Gerk, senute, gerk, mieloji! — maloniai atsakė mergaitė ir, prilaikydama ąsotį, pagirdė senutę.
— Ačiū, gražuole! O už tavo gerą širdį ir dovanų tau teikiu: kai tarsi žodelį, tuoj ir iškris iš tavo burnos graži
gėlelė ar brangus akmenėlis išriedės,— tarė burtininkė ir išnyko.
— Kur taip ilgai užtrukai, tingine? — užsipuolė pamotė, kai mergaitė sugrįžo namo.
— Užtrukau trupučiuką prie šulinio, dovanok, mamyt! — tyliai atsakė Alenytė.
— O čia kas? Ai, tu Dievulėliau, kas tai? — sušuko pamotė, rinkdama nuo žemės deimantus ir rožes, kurie po kiekvieno žodžio krito iš mergaitės burnos.
Ir papasakojo mergaitė, kaip susitiko prie šulinio elgetą, o kiekvienas gražuolės žodelis virto gražia gėlele ar brangiu akmenėliu.
— Onyt, Onyt! — sušuko našlė,— bėk, balandėle, prie šulinio vandens… ir greitai, skubėk!
— Tai dar ką prasimanei! Ar iš proto išėjai, ar ką, kad darbą dirbčiau! — piktai atsiliepė iš lovos tikroji duktė ir apsivertė ant antro šono.
Vargiai ją motina prikalbėjo atsikelti; paskum padavė krištolinį ąsotėlį ir išsiuntė vandens. O ten jau laukė burtininkė. Tiktai dabar ji buvo turtinga ponia apsitaisius. Burtininkė priėjo prie Onytės ir meiliai paprašė vandens atsigerti.
— Ar aš tau tarnaitė, ar ką? — suriko pikčiurna,— šalin!
— Už tavo darbus štai tau ir atlyginimas,— tarė burtininkė.
— Po kiekvieno tavo žodžio tekrintie tau iš burnos bjauri rupūžė ar pikta gyvatė.
Onytė sugrįžo namo, o pakelėje iš pykčio net ąsotėlį sukūlė.
— Ko taip veikiai sugrįžai, meilute? — džiaugsmingai sutiko motina tikrąją savo dukrelę.
— Atstok tu nuo manęs! Ligi gyvo kaulo man įsiėdei! — piktai atsakė Onytė ir pati nusigando: mat po kiekvieno mergaitės žodžio krito iš gerklės bjauri varlė ar slidi gyvatė.
— Žinau, kas čia dabar kaltas! — subliovė pamotė ir, kumščius sugniaužus, puolė podukrą.
Vargšė Alenytė, primušta ir nuskausta, išbėgo iš namų ir pasislėpė kalnuose. O ten kaip sykis medžiojo gražus
karalaitis.
Tame pat miške, po dideliu medžiu, gyveno geras burtininkas. Seniai jau ieškojo karalaitis sau gražios pačios. Kreipėsi jis dabar į burtininką prašydamas, kad padėtų surasti jam gražuolę. O burtininkas patarė imti Alenytę ir
papasakojo, kur ji slapstosi. Karalaitis veikiai ją atrado.
— Ką tu čia veiki, gražuole? — paklausė jis, pamatęs apsiverkusią mergaitę.
— Aš pabėgau čia nuo piktosios pamotės,— atsakė verkdama našlaitė, ir jos žodžiai virto rožėmis ir deimantais.
— Juk ši mergaitė — tikras turtas! — sušuko karalaitis ir parsigabeno į rūmus ją sau už pačią, o piktąją pamotę su jos dukrele įsakė išsiųsti iš savo karalystės.
Onytė su motina kasdien ėjo vis piktyn ir piktyn, kol pagaliau pavirto dilgėlynu.

[ad_2]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.